Žindymo mitai ir kaip aš juos grioviau

Vasarą prieš Augusto pasirodymą tiesiog desperatiškai valgiau braškes. Nors ir nėščia, su šiuo reikalu saiką pamesdavau – maniau, kad po metų šių gardumynų teks atsisakyti. Kodėl? Juk maitinsiu!

Taip, žindymas buvo dar viena tema, kuria mamos vis pagąsdindavo. Jau iš anksto buvau nusiteikusi: skausmas, ribotas maisto racionas, jokių dietų ir griežtas “ne” bent kiek intensyvesnei veiklai nei kad pasivaikščiojimas.

Tad ir braškes, kaip linkusį alergizuoti produktą, vienai vasarai buvau pasiruošusi išbraukti iš mažų malonumų sąrašo.

Nesėkmingų ar tiesiog maitinimų su įvairiausiais “trukdžiais” – begalė, ir man jau atrodė normalu, kad šitas reikalas, galintis užsitęsti ir kelis metus, tiesiog negali būti sklandus.

O medikus, kalbančius apie “viskas įmanoma – svarbu labai norėti” laikiau tik kiek nučiuožusiais natūralizmo šalininkais, besiremiančiais ne daugiau trijų žindyvių statistika.

Ir šiai dienai mano žindymo istorijoje – ne vienas “nusižengimas”, dėl kurių mažiausiai būdavau pavadinta neatsakinga.

Kad ir paskutinis asmeninis iššūkis – savaitė žaliavalgystės. Ir jai pasiryžau dar tuomet, kai mažajam pienukas vis dar buvo pagrindinis maisto šaltinis.

Bet apie viską nuo pradžių.

O viskas prasidėjo nuo kelių mandarinų. Augustas pasirodė savaitė prieš Kalėdas, per patį šių citrusų pardavimo piką. O jiems aš niekaip negaliu atsispirti. Kiekvienas “kelioms dienoms” nusipirktas maišelis ištuštėdavo vos per kelis apsilankymus virtuvėje.

Iki pirmo gydytojos apsilankymo namuose vienu kartu jau buvau spėjusi sušveisti kokius 6 mandarinus – niekaip negalėjau susilaikyti. O juk po tokio masto įvykių norisi save kažkaip palepinti! Pagimdžiau nuostabiausią pasaulio istorijoje vaiką, negi nenusipelnau bent kelių mandarinų??

Tik apie tai prisipažinus gydytojai gavau velnių – geriau nejuokaut su tokiais kiekiais. O geriausia šviežių, termiškai neapdorotų vaisių ir daržovių visai vengti.

Nei tądien, nei dieną po to Augustui nieko nenutiko. Jokio bėrimo – anei vieno spuogelio, be priežasties neverkė – greičiausiai pilvuko taip pat neskaudėjo. Apie mamos nuodėmę, pasirodė, mažasis nė neįtarė.

Supratau, kad tai žalia šviesa mandarinams. Ir viskam kam kitam – riešutams, šviežiems vaisiams ir daržovėms – net ir kopūstams, raugintiems ar žaliems – bei savaitgalinėms gazuotoms ir sūrioms nuodėmėms.

Pamiršau ir rekomendacijas nepiktnaudžiauti pieno produktais – bet kaip taip įmanoma, kai nuo ryto iki vakaro galėčiau būt gyva vien jogurtu, varške ir sūriu.

Tad netrukus maisto racione neliko jokių tabu. Na, tik saikas ir produktų įvairovė. Žinoma, nepaisant tų silpnumo akimirkų.

Vis dėlto dviejų tabu vis dėlto laikiausi – dėl kavos ir saldumynų. Maksimali kofeino dozė – vienas puodelis per dieną, saldėsiai – tik savaitgaliais, jei ne keli ekstra atvejai darbo dienomis. Na tada, kai jau labai labai prireikdavo “ko nors saldaus”.

Cukrus tiesiog ne į naudą – man labiausiai, o kofeinas, teigė medikai, – viena iš nedaugelio medžiagų (kaip ir nikotinas bei alkoholis, kuriems – griežtas “ne”), patenkantis ir į pieną. O mažasis nuo pat ankstyvų dienų nebuvo linkęs daug miegoti.

Tad kai miego per dieną būdavo kritiškai mažai, kaltindavau tą retą antrą puodelį kavos ar gabaliuką šokolado. Ką gi – pabandžiau savaitę be jų, bet Augusto nei pietų, nei nakties miegelio valandos nei kiek nepailgėjo. Supratau – kavos ir šokolado kaltinti negalima.

Ir mano žindymo nuodėmių sąrašas pradėjo pildytis su pagreičiu.

Rizikingiausiai – aplinkinių akimis – pasielgiau nusprendusi bėgioti. Ir dar pridėti kalorijas ribojančią mitybą – norėjau numesti ne vieną kilogramą.

“Jau dabar pienukas tikrai dings!” – girdėjau ne kartą. Girdėjau tai praėjus ir mėnesiui, ir pusmečiui. Esą kada jis dings – tik laiko klausimas.

Na taip, kaskart bėgant į stadioną būdavo neramu – o jei tikrai? Tačiau taip norėjau sportuoti, kad vadovavausi sava logika: aktyviai judant suintensyvėja viso organizmo veikla, pienuko gamyba taip pat.

Labai norėjau maitinti, bet norų apie skanų maistą, sportą ir svajų apie dailesnę figūrą taip pat negalėjau pažaboti.

Vis dažniau prisimindavau tų “nučiuožusių natūralistų” skelbtus žindymo šūkius apie didelius norus ir tikėjimą savimi. Ir ką, tai veikė!

Nepaisant 5 km ar visus 30 km per savaitę nubėgdavau, 2 kg numesdavau ar 1 kg silpnumo savaitėmis susigrąžindavau, Augustas alkanas niekada nebūdavo.

Atvirkščiai – gydytoja juokėsi, jog mažąjį maitinu ne pienu, o grietinėle. Per pirmą mėnesį mažasis pasunkėjo beveik 2 kg. Ir kas mėnesį “prieaugis” sumenkdavo vos po kelis šimtus gramų.

Net ir 8-ojo mėnesio svėrimo rezultatas – plius 800 g. Nepaisant to, kad nieko, apart pienuko, mažylis vis dar nevalgė.

Pasiryžau ir dar keliems iššūkiams: trys savaitės be saldumynų arba savaitė žaliavalgiškai. Nieko. Augustui buvo nė motais, ką ir po kiek dedu į burną.

Mažajam ant nosies 11-as mėnuo,o jam pienukas – vis dar pagrindinis dienos maistas. Net ir iš tokios nepavyzdingos mamos kaip aš.

Prisiminus, kaip nelaukiau žindymo, ir kaip jaudinausi, kad vien dėl to, kad jo taip nelaukiu, greičiausiai jis bus nesėkmingas, darosi juokinga. Juk buvau nusiteikusi blogiausiam, o per nepilnus metus greičiausiai spėjau išbandyti viską, dėl ko, švelniai tariant, buvo galima tik pirštą ties smilkiniu sukioti.

Taip, ši žindymo istorija – tik viena iš daugelio – sėkmingų ir ne taip gerai besiklostančių. Sekti mano gal kiek lengvabūdišku požiūriu negaliu patarti. Tai tik dar viena istorija, vienas motinystės aspektas, kuriam negalioja universalios taisyklės, patarimai.

Mama geriausiai žino, kas jai ir jos vaikui geriausia. Svarbu tik sugebėti įsiklausyti į save, ir mažąjį šalia. Ir dar – labai norėti!

Tiesa, o kaip dėl tų braškių? Na dėl jų taip pat buvau kuriam laikui pametusi galvą – šviežių saujelė, kokteilis, sriuba, į pusryčių jogurtą ar po vakarienės. Augustui tai nerūpėjo.