Kam reikalingi vaikai?

Yra vienas klausimas, į kurį net ir pasirodžius Augustui nesugebu surasti tinkamo, aiškaus, teisingo atsakymo: “Kodėl pasirenkame turėti vaikų?”

Pripažinkime, juk didžioji dauguma tokio pasirinkimo priežasčių – tik grįsti egoizmu.

Niekad nebuvau vaikų mėgėja, iki kol apie juos nepradėjome kalbėti su Vytu.

Ir tas noras jų turėti su laiku tik didėjo. Priežasčių atsirasti trečiam žmogui taip pat daugėjo. Visos jos – gan banalios: svajonės apie krykštaujantį mažylį, nauju amplua stebinantį vyrą, vakarus su žaidimais ar nuoširdžius besąlygiškus “myliu”.

Gal priežasčių čia ir nederėtų ieškoti – juk natūralu, kad po santuoka paženklintos draugystės turi atsirasti ir vaikai. Ir tai tik laiko klausimas. Dalykas, kuriam nereikalingos papildomos diskusijos. Pasakyta ir taškas – reikia.

Bet vis dėlto – atsakymo į klausimą “kam?” labai reikia. Kiekvienam, net ir nedrįstančiam ginčytis, kad šeima be vaikų – ne šeima.

Juk taip dažnai po altruistišku siekiu “suteikti gyvybę” slepiasi itin žemiški tokio pasirinkimo tikslai: noriu “sulipdyti” santykius su vyru, kurį laiką pailsėti nuo nuobodaus darbo ar tiesiog “pakentėti kelis metus” tam, kad būtų kas senatvėje pastato vandens stiklinę prie lovos. Noriu mažo krykštaujančio angeliuko. Ar užsiauginti draugą. Noriu gausaus Kalėdų stalo, aplink kurį bėgiotų būrys anūkų.

Noriu.

Taip, nei viena šių priežasčių jei ir netampa pagrindine, tačiau visas jų komplektas jau užkrauna negimusiam vaikeliui lūkesčių naštą – nors šie iš pirmo žvilgsnio ir atrodo nekalti, ar tiesiog savaime suprantami.

O vaikai gimsta, ir tie lūkesčiai – kaip muilo burbulai.

Nes jei jis ir mažas krykštaujantis angeliukas – tai dažniausiai tik trumpą dienos dalį. Santykiai su vyru – ne geryn, o visu pagreičiu žemyn. Ir dėl tos stiklinės – ar tikrai ją kada nors, kai reikės, išties rasiu šalia lovos?

Ir labiausiai čia kenčia ne mama (“nuolat pavargusi, dėl vaiko besiaukojanti”), ne tėtis (“grįžtantis vėlyvais vakarais – sunkiai dirbantis dėl šeimos”), o tas trečias žmogus. Į pasaulį atėjęs su krūva mamos ir tėčio kadais sugalvotų priežasčių ir lūkesčių.

Šios mintys gimė iš kadais skaityto Beatos Tiškevič Hasanovos teksto. Apie vaikus, bet ne iš mamos lūpų. Greičiau ji – tas pats vaikas, kalbantis apie vis dar ją pasivejančius lūkesčius.

Štai ką ji sako: “Ir tik dabar, sulaukusi 24-erių, aš išdrįsau pasakyti “stop!” ir pati savęs paklausti, tai kokia aš vis dėlto esu? Ir po truputį pradedu žengti pirmuosius gyvenimo žingsnius, taip kaip norisi man, o ne jiems, būti tokiai, kokia esu, o ne tokia, kokią mane norėtų matyti, siekti to, ko aš noriu siekti, o ne to, ko jiems nepavyko.”

Vaikai – ne kažkokiam tikslui. Tikslui, tačiau ne mūsų suręstam. Vaikai atsiranda ir gyvena ne dėl mūsų. Tai mes dėl jų.

***

Ir vis dėlto, kaip dėl tų priežasčių?

Vieną – kodėl man reikia vaikų – vis dėlto turiu. Taip, ir ji egoistinė.

Pasirodžius Augustui supratau, kad vaikai – visa ko mokytojai, ir man garbė turėti vieną jų šalia savęs. Gebantį naujai formuoti ne tik mane, verčiantį permąstyti santykius su artimiausiais žmonėmis, visu pasauliu, raginantį siekti, ieškoti ir nebeklysti.

Manau, jei tai ne geriausia, bet tinkama priežastis norėti būti mama.